Ketvirtąjį Velykų, Gerojo Ganytojo, sekmadienį išgyvename Prisikėlimo paslapties džiaugsmą. Kartu tai pasaulinė maldos už dvasinius pašaukimus diena ir Gerojo Ganytojo, kuris už savo avis guldo gyvybę, diena.
Kiekvienas parapijos klebonas teisėtai vadinamas ganytoju, nes jo ganymo laukas yra žmonių sielos, jų galutinis išganymas. Klebono pareiga yra kiekvieną iš mūsų gyvenimo kelyje lydėti, dvasiškai turtinti, gausinti, užjausti, taisyti ir saugoti jam paties Kristaus patikėtas žmonių sielas bei jų likimus. Tačiau ganytojo vardu gali dalintis ne vien dvasiškiai, bet ir kiekvienas, kuriam patikėtas kitų žmonių likimas. Tai mokytojai, gydytojai, slaugytojai, valstybės tarnautojai ir politikai. Tikras ganytojas niekada nestokos pareigos, pasišventimo ir aukos dvasios. Tikrą ganytoją atskirsime nuo samdinio, kad jis nesižvalgo į laikrodį ir į „savo darbo valandas“, negaili savo talento, turtų ir net sveikatos. Pirmieji ganytojai iš didžiosios raidės savo vaikams yra jų tėvai.
Kartą vienas karys Antrojo pasaulinio karo mūšio lauke pats būdamas sužeistas išgelbėjo būrį likimo brolių. Visi stebuklingai išgyveno, nors buvo sunkiai sužeisti. Vėliau karys buvo apdovanotas aukšto rango medaliu, bet niekada jo neužsidėdavo. Į klausimą, kodėl švenčių metu nenešioja garbingo apdovanojimo, jis atsakydavo, kad žmonių išgelbėtos gyvybės yra kur kas daugiau, nei visi pasaulio garbės ženklai ir apdovanojimai. Vėliau, sukūrus šeimą ir susilaukus savo vaikų, jo žmona pastebėjo, kad vyras vaikus myli, lyg būtų jiems motina. Ji suprato, kad patirti karo žiaurumai jį išmokė meilės ir švelnumo. Jis per gyvenimą buvo vedamas Gerojo Ganytojo rankos ir pats tapo geruoju ganytoju. Tai tikrai retas atvejis žinant, kiek daug kariūnų, grįžusių iš karo draskomų šalių, neretai savo patirtus išgyvenimus skandina alkoholyje ir kitose žalingose priklausomybėse.
„O Viešpatie mūsų Tėve, esi šviesa, kurios neįmanoma užgesinti, duodanti ir mums šviesos, kuri išstumia visą tamsybę. Neleisk nė vienam iš mūsų likti abejingam nuostabiai Velykų didybei, bet leisk prisikėlusio Viešpaties šviesai pasiekti kiekvieną mūsų atbukusių širdžių kampelį“ (Karlas Bartas (1886–1968)).
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
